Kol lauke žiema rodo savo tikrąjį veidą – ne atšiaurų, o kviečiantį-lėkėme minėti pusiaužiemio. 
Vaikai tapo atradėjais: vieni ieškojo paslapčių sniege, kiti rūpinosi tais, kuriems žiema sunkesnė. Šiluma gimė ne iš puodelių, o iš bendrystės, iš juoko, iš buvimo drauge. Nuo kalno leidosi ne tik rogės – leidosi juokas, baimės ir visa, kas per ilgai buvo likę kišenėse. Šiek tiek žiemos parsinešėme su savimi, kad ji dar pabūtų šalia ir primintų, jog svarbiausi dalykai nutinka tada, kai mažiausiai tikiesi. 
