Artėjant Vėlinėms, su vaikais aplankėme kapines. Mažomis rankelėmis uždegėme žvakeles ant apleistų, galbūt jau seniai niekieno nelankomų ir užmirštų kapelių. Norėjome, kad ir ten sužibtų švieselė, primenanti, jog niekas neturėtų būti pamirštas. O kiek nuoširdžių vaikiškų maldų kilo į dangų… Vaikai meldėsi savais žodžiais – dėkojo, prašė, prisiminė jiems brangius žmones. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, už ką padėkoti ir ko paprašyti. Buvo daug jautrių akimirkų… Tokių, kai norėjosi tiesiog sustoti, patylėti ir pasiklausyti. Jų nuoširdumas, susikaupimas ir mažose širdelėse telpantis gerumas priminė, kad gražiausi dalykai dažnai slypi paprastume.
Mokėmės ne tik prisiminti išėjusius, bet ir suprasti, kokia svarbi yra atjauta, pagarba ir gerumas.
