Stovyklos pabaigą pažymėjome ypatinga pramogine popiete jaukioje D. ir V. Gerikų sodyboje. Vaikai susipažino su naminiais gyvūnais, glostė švelniąsias alpakas, grožėjosi pavyzdingai prižiūrėta aplinka, smagiai leido laiką gamtoje. Daugelis jų pirmą kartą patyrė nepaprastą karšto kubilo malonumą po atviru dangumi – tai buvo džiugi, šilta ir atpalaiduojanti akimirka, vainikuojanti visos stovyklos nuotykius.
Nuoširdžiai dėkojame sodybos šeimininkams už svetingumą, šilumą ir galimybę vaikams patirti kažką naujo ir ypatingo. Didžiausia padėka skiriama stovyklos pedagogams – už kūrybingą programą, kantrybę, rūpestį ir atsidavimą. Jūsų dėka stovykla virto mažais atradimais kasdien, draugystėmis, šypsenomis ir nuoširdžiu vaikų džiaugsmu.
Per stovyklą vaikai patyrė labai daug – kiekviena diena atnešė naujų spalvų ir emocijų.
Jie:
- mokėsi bendrystės ir pagalbos vieni kitiems, draugaudami, žaisdami komandinėse veiklose;
- stebėjo ir tyrinėjo gamtą, rinko žolynus, ieškojo vabalėlių, džiaugėsi žaliais laukais;
- kūrė rankomis, lipdė, piešė, gamino, statė, atrado kūrybos džiaugsmą;
- judėjo ir sportavo, šoko, bėgiojo, šokinėjo, stiprėjo fiziškai ir emociškai;
- išmoko naujų dalykų, susipažino su augalais, gyvūnais, įgijo naujų įgūdžių, drąsinosi būti savarankiški.
Ir visus šiuos išgyvenimus galėtume sudėti į simbolinį stovyklos talismaną – akmenį.
Kaip sakoma: „Akmuo – džiugina, kai gydo sielą“.
Stovykla buvo kaip akmuo – tvirtas, spalvingas, išskirtinis kiekvienam. Vieni akmenėliai linksmi – kaip žaidimai ir juokas. Kiti – ramūs, šilti, kaip draugo ranka ar mokytojo šypsena. Juos vaikai parsineš širdyje – kaip prisiminimą, kaip stiprybės ženklą, kaip švelnų priminimą, kad draugystė, pažinimas ir buvimas kartu – gydo. Tai buvo stovykla, kuri džiugino, augino ir sujungė.
