Darželyje tądien buvo tyliai gera. Ore tvyrojo laukimas, toks švelnus ir truputį virpinantis širdį. Vaikai dairėsi, klausėsi menkiausio garso, nes visi žinojo – netrukus ateis Tas, kurio laukia visa širdimi. 
Ir jis atėjo, nešdamas ne tik maišą dovanų, bet ir tylų stebuklą, kuris akimirksniu užliejo visą darželį. Su juo kartu atkeliavo šiluma, ramybė ir tas ypatingas jausmas, kai norisi šypsotis be priežasties. Vaikų akys suspindo, o širdelės prisipildė džiaugsmo – tokio tikro, nuoširdaus, kokį moka jausti tik vaikai.
